Rytą pradedi nuo telefono ekrano, ne nuo kavos kvapo. Slenki žinučių srautą – čia draugo nuotrauka iš atostogų, čia politiko pareiškimas, čia „šokiruojanti naujiena“, kurią pasidalino kaimynė iš kaimo. Ir kažkur tarp visų šitų fragmentų reikia nuspręsti – tikėti ar ne. Socialiniai tinklai tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu daugumai iš mūsų, tačiau jie taip ir neišmoko atskirti tiesos nuo prasimanymo. Tą darbą turime atlikti mes patys.
1. Pažiūrėk, kas rašo
Skamba banaliai, bet dauguma žmonių to net nepadaro. Prieš patikėdamas antrašte, nueik į profilį ar puslapį, kuris paskelbė naujieną. Kada jis sukurtas? Kiek sekėjų? Ar be „karštų“ pranešimų yra ir kitokio turinio, ar tik nesibaigianti sensacijų virtinė? Fiktyvūs paskyros, sukurtos prieš savaitę specialiai vienam tikslui – skleisti konkrečią naratyvą – yra klasika.
2. Antraštė dažnai meluoja labiau nei tekstas
Klikabaitas gyvas ir sveikas. „Jūs NETIKĖSITE, kas nutiko toliau“ – jei matai tokią frazę, jau žinai, kad emocijos čia svarbiau nei faktai. Tikri žurnalistai, dirbantys pagal profesinius standartus, retai leidžia sau tokį toną. Naujienos antraštė turėtų atsakyti į klausimą „kas atsitiko“, ne kelti dramą dėl dramos.
3. Ieškok pirminio šaltinio
Jeigu naujiena kalba apie tyrimą, statistiką ar oficialų pareiškimą – kur tas tyrimas? Kur pareiškimo tekstas? Rimta žinia turi nuorodą į konkretų dokumentą, instituciją ar asmenį, kurį galima patikrinti. Jeigu straipsnis remiasi vien „šaltiniais, kurie liko neįvardinti“, tai signalas sustoti ir pagalvoti kritiškiau.
4. Patikrink datą
Sena nuotrauka ar įvykis pateikiamas kaip vykstantis dabar – vienas populiariausių dezinformacijos triukų. Karo nuotrauka iš 2014-ųjų gali sukelti audrą, jei ją pasidalinsi kaip šios dienos įvykį. Google atvaizdų paieška ar paprastas nuotraukos fragmento įvedimas paieškos sistemoje per minutę atskleidžia, ar vaizdas tikrai priklauso tam kontekstui, kuriame jį matai.
5. Kelios versijos – geriau nei viena
Jei įvykis tikrai svarbus, apie jį rašys keli nepriklausomi šaltiniai. Ne kopijuos vienas kito tekstą, o pateiks skirtingus kampus, papildomus faktus, komentarus. Kai tik viena paskyra ar vienas mažai žinomas portalas turi „išskirtinę“ informaciją, kurios niekas kitas nepatvirtina po kelių valandų – tai nebūtinai melas, bet verta palaukti patvirtinimo.
6. Emocijos – geriausias manipulacijos įrankis
Pyktis, baimė, pasipiktinimas – šie jausmai priverčia dalintis be pagalvojimo. Dezinformacijos kūrėjai tai žino geriau nei bet kas. Kai jauti, kad tekstas tave „užvedė“ per kelias sekundes, verta klausti savęs: ar aš dabar reaguoju į faktą, ar į tai, kaip jis parašytas? Kartais užtenka giliai įkvėpti ir perskaityti antrą kartą, ramesne galva.
7. Faktų tikrinimo platformos – ne prabanga, o įprotis
Lietuvoje ir tarptautiniu mastu veikia organizacijos, kurios profesionaliai tikrina virusiniais tapusius pranešimus – nuo „Delfi“ ir „15min“ faktų patikrinimų iki tarptautinių iniciatyvų kaip EUvsDisinfo. Prieš persiųsdamas ką nors draugams ar giminėms, verta įvesti pagrindinį teiginį paieškoje su žodžiu „tikrina“ ar „faktų patikra“ – dažnai atsakymas jau egzistuoja.
Kai abejonė tampa įpročiu, o ne paranoja
Tiesa yra tokia – niekas neišmoko šimtu procentu tikslumo atskirti melą nuo tiesos per kelias sekundes slenkant per feed’ą. Ir nereikia. Reikia tik įprotio pauzuoti prieš paspaudžiant „dalintis“, klausti „iš kur tai žinoma“ ir leisti sau nepasitikėti, kol nepatikrinta. Skepticizmas nėra cinizmas – tai tiesiog atsakomybė už tai, kokią informaciją paskleidi toliau. Kiekvienas persiuntimas yra maža žurnalistinė atsakomybė, kurią prisiimame patys, nesvarbu, ar turime žurnalisto pažymėjimą, ar tiesiog paskyrą su penkiais draugais. Galiausiai informacinė higiena veikia panašiai kaip ir ta tikroji – nemalonu apie ją nuolat galvoti, bet be jos anksčiau ar vėliau susirgsi.